APIE DOKUMENTINĮ FILMĄ „VILIUS ORVIDAS“

      Tai galbūt keisčiausias mano filmas. Tarsi ne aš jį pasirinkau, o jis – mane. Iš pradžių net nenorėjau jo imtis, nes Viliaus Orvido artimai nepažinojau, su juo bendrauti neteko. Bet jis nepaleido manęs tol, kol nepadariau šio filmo.
O atsitiko tai taip... Čikagoje, montuojant juostą apie Vilties Prezidentą Stasį Lozoraitį, pas mane atėjo dabar ten gyvenantis kaunietis operatorius Leonardas Surgaila, nuo senų laikų artimai bendravęs su Viliumi. Jis pasiūlė man šešias kasetes, kuriose V.Orvidas buvo nufilmuotas prieš pat mirtį ir paprašė ką nors iš jų padaryti.
Namie peržiūrėjau kasetes. Pokalbis su Viliumi buvo tikrai įdomus, tačiau nekokybiškas garso įrašas. Pamaniau, kad medžiagą reikėtų pasiūlyti tam, kas geriau pažinojo Vilių. Iš pradžių vienas kitas mano kolega lyg ir sutiko, bet vėliau tą darbą mesdavo. Taip niekam ir neįsiūlęs pasidėjau kasetes ant lentynos ir pamaniau, kad gal kada nors ateis laikas ir aš pats imsiuosi šio projekto...
O tas metas gimti filmui, matyt, jau buvo nebetoli, nes netrukus tarsi savaime gausiai ėmė kauptis medžiaga. Domantas Vildžiūnas Maskvoje nufilmavo menotyrininką Leonidą Bažanovą, kuris 1980 m. sukūrė filmą apie Vilių “Sodyba” ir paskui, siekdamas išgelbėti tą sodybą, padėjo Orvidams susisiekti su M.Gorbačiovu, kuris, kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, sodybos griovimą sustabdė. Gavau L.Bažanovo filmą. Paskui gavau skulptoriaus Vlado Vildžiūno 1976 metais nufilmuotą sodybos medžiagą  8 mm mėgėjiška kino kamera, kuri taip pat labai įspūdinga.
Vėliau pats ėmiau lankytis V.Orvydo sodyboje, norėdamas ją nufilmuoti visais metų laikais. Ypač ji įdomi žiemą, kai baigiasi turistų metas, kai sninga ar lyja, kai nėra aplinkui žmonių ir drąsiau jaučiasi dvasios, Viliaus sukviestos į šią nuostabią sodybą.
Galima sakyti, kad Vilius man siuntė medžiagą iki pats paskutinės akimirkos. Jau baigiant montuoti filmą, į montažinę užsuko vienas operatorius ir pasiūlė dvidešimties minučių interviu su Viliaus tėvu, kur kalbama apie tai, kad ne Vilius viską čia padarė, o jo tėvas. Supratau, kad kalbama apie tuos laikus, kai tėvas, bijodams KGB represijų bei dangstydamas Vilių, autorystę prisiimdavo sau. Toje juostoje matyti, kaip tėvas gudraudamas porina, kaip jis Palangoje statąs paminklus kariams, žuvusiems Didžiajame Tėvynės kare ir panašiai, žodžiu, kalba nesąmones, o Vilius apsimeta, kad jis čia iš viso niekuo dėtas. Tad paskutinius kadrus gavau, likus savaitei iki filmo premjeros.
     Taip susidėliojo visa Viliaus Orvido istorija nuo 1973 metų, kai jis grįžo iš armijos, kai nutarė gelbėti akmenis, iki pat jo laidotuvių. Pateikiau ją per žmonių, gyvenusių jo sodyboje, operatorių, filmavusių Vilių, išpažintis.
     Labai įdomu buvo patirti, kaip Vilius Orvidas kūrė savo sodybą – tai, kažkuria prasme pakoregavo ir mano visą tolesnį kūrybinį gyvenimą. Vilius visuomet pabrėždavo, kad jis pats čia nieko nedarąs: „Čia ne aš tedarau – čia Aukščiausiasis per mane daro. Aš tik bandau Jam netrukdyt… Svarbiausias momentas – netrukdyti, daryti, ko Anas iš manęs nori… Bet tai yra labai sudėtinga. Sudėtinga numarinti tą senąjį “aš”, kad nebebūtų savimeilės, nebūtų egoizmo… Tie žodžiai, kuriuos aš pasakiau – labai bejėgiai yra. Jie daugiau iš pasąmonės. Būtina atsiduoti Aukščiausiojo veiklai – kad būtum švarus instrumentas.“
      Grįžęs iš armijos, jis išgirdo vidinį balsą (tai filme pabrėžiama kelis kartus), aidintį iš tam tikros mistinės tikrovės ir teikiantį žinių, ką ir kaip reikia daryti. Be to, jis, giliai tikintis žmogus, nuolat stengėsi atsisakyti savo ego. Jis kaip viduramžių meistrai jautė ir kalbėjo, jog Dievas vedžioja jį už rankos. Taip pat sakydavo, kad sodyboje mažai ką daręs sąmoningai. Tiesiog ima formuoti kurį nors kampą, ir detalės pačios gula viena prie kitos.
Ko gero, jis turėjo tam tikrą bendros pasaulio proreligijos viziją, susidedančių iš tinkančių šiai sodybai budizmo, krikščionybės, pagonybės vaizdinių, tekstų, citatų. Jis labai įspūdingas netradicinis dvasininkas. Jo sodyboje atsirasdavo vietos įvairių religijų atstovams, visiems, kurie ieško dvasinių šio pasaulio kelių. Visiems, jį aplankiusiems, jis duodavo duonos, pieno, medaus, duodavo kaltą ir leisdavo kalti akmenį. Jis neturėjo kokio nors išankstinio plano. Kiekvieną kampelį formuodavo atskirai, bet viskas suguldavo į stebėtinai vieningą visumą. Dažnai vieni plastiniai sprendimai iššaukdavo kitus—čia prireikdavo tvenkinio, ten koplytėlės ar bokšto. Tik vėliau, kai sodyba labai išsiplėtė, jis mėgino ją paversti kažkokiu kosminiu modeliu. Sunku pasakyti, ar jis regėdavo visa tai savo sieloje, ar iškeliaudavo į kitas galaktikas… Yra tik vienas jo draugo dailininko Audriaus Naujokaičio liudijimas, jog prieš mirtį Vilius sakęs, kad jau rengiasi išvykti, susitikinėja Suvalkijoje su kažkokiais “žmonėmis”, atskrendančiais iš kitos planetos. Susitikinėja slaptai tam tikroje vietoje, kurią tik jis vienas žino, ir jie norį, kad Vilius ir jų žvaigždėje padarytų panašią sodybą:
    „Viliaus aš nepažinojau, aš tik atvažiuodavau į Orvido sodybą fotografuoti. Ir priėjo kartą žmogus – sveikas sveikas, su raudonais žandais. Atnešė medaus ir pieno – tai ir buvo Vilius. Ir juokiasi, juokasi - tokia šypena, kokios aš niekur nemačiau. Sako – kaip gerai...
Vakarojom tokioj pašiūrėj – pro plyšį matosi dangus. Vilius rodo – matai, žvaigždė... Va ten – virš horizonto. Aš turiu ten važiuoti. Ir padaryti ten vėl kitą sodybą. Nes šitą aš jau lyg ir pabaigiau, be to man čia kažkas nelabai pradeda patikti.
Ir dar sako Vilius – aš dažnai važiuoju į Suvalkiją prie vieno tokio ežero, einu per nendres - ten susitinku su žmonėmis iš tos žvaigždės. Ir mes kalbamės.
Vilius nesakė apie ką jie kalbasi, bet jis buvo labai labai patenkintas.“
                                                                                         Audrius Naujokaitis
                                                                                     /dailininkas, fotografas/
     Štai jau 11 metų kaip nebėra Viliaus – jis tarsi Mažasis princas iškeliavo į savo žvaigždę. O visus, šiandien apsilankančius sodyboje, be abejo, domina tolesnis sodybos likimas. Kino režisieriaus Jono Meko nuomone, sodybai gresia sunaikinimas, o valdžios neveiklumas ar net nenoras sustabdyti nepageidautinus procesus yra tiesiog netoleruotinas.
     Orvidų sodybos situacija labai subtili ir komplikuota. Čia susiduria dvi moralės. Viena – mamos, kuri čia augo, augino vaikus, gyvulius, sodino bulves. Kodėl ji turėtų palikti šią vietą, užleisti kam nors kitam? Natūralu, kad žmogus gali turėti savo požiūrį į Viliaus sukurtas skulptūras. Beje, laikui bėgant, tas požiūris galbūt gali šiek tiek pasikeisti.
Viliui mirus, daugelis ėmė nuogastauti, ką su ta sodyba darys giminės, nelabai suprasdavę nei jo meno, nei minčių. Tačiau vienaip ar kitaip, tai yra privati teritorija, ir niekas neturi teisės kištis ir ką nors reguliuoti. Vienintelė išeitis, jei Seimas priimtų specialų įstatymą dėl Orvido sodybos, suteikiantį jai valstybės saugojamos teritorijos statusą. Šeimai galėtų likti pastatai, o visa kita prižiūrėtų kvalifikuoti paminklosaugininkai.
Dabar svarstomi keli variantai. Šeima yra įkūrusi viešąją įstaigą “Orvidų muziejus” ir surinktus už bilietus pinigus skiria sodybos tvarkymui, remontui. Kaip jie tvarkosi – diskutuotinas klausimas. Labai svarbu, kad viskas būtų daroma prefosionaliai. Labai bijau, kad nebūtų mėginama padaryti “gražiau”, sutvarkyti Viliaus paliktą “netvarką…” O Vilius norėjo, kad toliau pati gamta formuotų sodybą. Kartais ima atrodyti, kad gamtos-kūrėjos elementas eliminuojamas – krūmai kertami, tvenkiniai išvalyti, prileista gražių paukščių. Ima nykti pirmykštė dvasia.
      Prisipažinsiu, kartais labai bijau liaudiško tautiečių entuziazmo gražiai tvarkyti dalykus, sukurtus gamtos ar kokio žmogaus. Yra keletas pavyzdžių. Tarkim, amžinatilsį  Stasys Lozoraitis. Valstybė jam turėjo pastatyti paminklą. Tačiau kol buvo delsiama, žmonės sumetė menkus pinigėlius, užsakė kažkokiam skulptoriui ir pastatė Kaune kažkokį paminklą, kuris nė iš tolo neprimena a.a. S.Lozoraičio. Jį galima atpažinti tik iš užrašo. Kitas pavyzdys. Merkinėje mokyklos sportinis stadionas – teritorija, kurioje buvo palaidoti partizanai, o vėliau ta vieta išlyginta ir paversta futbolo stadionu. 40 metų mokinukai ten spardė kamuolį, o iš žemės lįsdavo kaulai. Atgimimo pradžioj futbolo aikštėje pastatyti kryžiai, o aplinkui buvo paliktas stadionas su futbolo vartais ir bėgimo takeliais. Nuvažiavęs ten jausdavai, kaip nuo šio siurealistinio vaizdo net pagaugai per nugarą eina. Dabar, kai teritoriją “sutvarkė”, panaikino bet kokias stadiono liekanas, kad “nemenkintų žuvusiųjų prisiminimo” ir pastatė betoninį monstrą, nebeliko skausmo pojūčio, tarsi neliko ir reiškinio sielos, istorijos...
Ką šiuo – Orvidų sodybos - atveju reikėtų daryti, nelabai žinau. Anksčiau svarstyta, kad galbūt valstybė šią teritoriją skirtų prižiūrėti jėzuitams, pranciškonams. Toks sprendimas gal būtų racionaliausias, nes sodyba tiesiog skirta dvasiniam gyvenimui, susikaupimui, maldai meditacijai. Ten galėtų apsigyventi vienuoliai, kurie prižiūrėtų atvažiuojančius žmones, skirtų jiems darbo – tvarkyti sodybą, palaikyti ją tokią, kokia yra. Vilius sakydavo, kad žmogus, su medžiu ar akmeniu turėdamas artimą dvasinį ryšį, pats tampa geresnis. Kiek satanistų, narkomanų dirbę ten tapo normaliais žmonėmis. Taigi tai turėtų būti teritorija dvasiniam veiksmui.
Man patiko Orvido bičiulio dailininko Vaidoto Žuko pasakymas, kad Vilius turėjo intuityvų toliaregiškumą. Pas jį atvažiuodavo labai daug menininkų ir pseudomenininkų, ne visi jie galėjo dirbti taip, kaip Vilius. Jie daugiausia dirbdavo su medžiu, o iš akmens praktiškai viskas sukurta Viliaus. Todėl V.Žukas ir sako, kad tai, ką padarė Vilius, išliks. O kas sukurta atvykėlių, tebus tik tam tikrą laiką.
Dar vienas pastebėjimas.... Gorbačiovo “perestroikos”, Sąjudžio laikais Lietuvos inteligentai buvo jėga, surinkdavo parašus, kreipdavosi į valdžios institucijas. Dabar jie lyg ir nebeturi savo pozicijos. Viskas turėtų prasidėti nuo diskusijos. Tarkim, žmonės žino, Čiurlionį, gilinasi į jo kūrybą, didžiuojasi juo. Tuo tarpu Orvidų sodybai žmonės dažnai abejingi, neteikia jai jokios ypatingos reikšmės.  Vienas mano filmo tikslų – susidominti mūsų šviesuomenę, siekti, kad šitie akmenys atsirastų ir mūsų sielose.
       Daugelis Vilių pažinojusių bičiulių nuogąstauja, kad daugelis skulptūrų per tuos 11 metų po Viliaus mirtes kažkur „išgaravo“. Kadangi filme panaudota labai daug archyvinės medžiagos - pvz., turėjau 1990 metais operatoriaus L.Surgailos preciziškai nufilmuotą visą sodybą – tai vien lyginant tai, kas nufilmuota tada ir dabar – matosi, kad trūksta kai kurių mažosios skulptūros pavyzdžių, nyksta medžio drožiniai. Užtikrinus apsaugą, sodybą galima būtų paversti pelningu turizmo objektu. V.Malinauskas Grūto parke biznį pasidarė iš sovietinių monstrų, žmonės ten plūste plūsta. O juk čia “Orvidų sodyboje” – visai kito meninio lygio bei dvasingumo kūryba. Reikia tik ją saugoti ir populiarinti…
Utopinė vizija – “Orvido (o gal “brolio Gabrieliaus”?) dvasinis centras” – vienuolija, dailininkų simpoziumai, depresijos ištiktųjų prieglauda, meditacijos ir kūrybos namai ir t.t. Ten taip pat būtų galima rodyti filmus apie Vilių Orvidą, jo sodybą, apie panašius kūrinius ir kosminius reiškinius ir kitose pasaulio vietose, saugoti jo archyvą. Visi norintieji čia galėtų studijuoti, analizuoti, rengti konferencijas. Sodyba galėtų tapti vienu pagrindinių Lietuvos tiek dvasinės atgaivos ieškančių žmonių, tiek turistų traukos centrų. O juk ko verta vien garsioji akmenyje iškalta  „Viliaus Orvydo litanija“ – tai vienas gražiausių lietuviškosios poezijos pavyzdžių:

Tu esi Dievas – aš tvarinys,                
Tu esi viskas – aš niekas,
Tu esi jėga – aš silpnumas,
Tu esi visur – aš tik čia,
Tu esi tėvas – aš tavo vaikas,
Tu esi gyvenimas – aš mirtingumas,
Tu esi kelias – aš blaškymasis,
Tu esi ganytojas – aš tavo avelė,
Tu esi nuolankumas – aš pilnas puikybės,
Tu esi tiesa – aš klaidų versmė,
Tu esi skaistumas – aš visas dėmėtas,
Tu esi saulė – aš tik spindulėlis,
Tu esi okeanas – aš jo lašelis,
Tu esi visata – aš jos žvaigždutė,
Tu esi amžinybė – aš tik valandėlė,
Tu esi meilės ugnis – aš tik kibirkštėlė,
Tu valdai visą pasaulį – aš net savęs nevaldau,
Tu viską atnaujini – aš daug ką gadinu,
Tu kvieti į dangų – aš prie žemės glaudžiuosi,
Tu trokšti tarnauti – aš vien įsakinėti,
Tu esi amžina šlovė – aš vien lauko žolė,
Tu be manęs viskas – aš be tavęs – niekas,
Tu vainikuotas erškėčiais – aš tik apie atpildą galvoju,
Tu esi tylinti, amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas,
Kas tave pažįsta – myli, kas mane pažins – gailėsis,
Ką Tu darai – visa gera, ką aš darau – dažnai pikta,
Tu esi mano teisėjas – aš vargingas nusidėjėlis.
Tačiau – AŠ ESU LAIMINGAS!