DAINUOJANTYS

www.alfa.lt, 2010-10-21

I
  Lietuvos Nepriklausomybės atgavimas (viešojoje LTSR erdvėje) prasidėjo nuo kelių tarsi visiškai nepolitinių, neideologinių dalykų – krepšinio ir dainuojamosios poezijos. Krepšinis sujungė visus, norinčius nugalėti Maskvą – krepšinio aikštelėje buvo styguojamas valstybinis komandinis žaidimas, buvo repetuojama kovo 11-oji. O V. Kernagis, dainuodamas apie Baltąjį Nieką ir Kukutį, apie Severiutę ir Žuvelį sovietiniams cenzoriams buvo tiesiog sunkiai įkandamas. Ugdė intelektualines, pilietines kovos meno formas, džiugino ezopo (kalbama ne apie Liną Karalių... – aut.) kalbos mėgėjus bei leido jaustis laisviems... Dauguma ano meto skaitytojų kuo puikiausiai suprasdavo, apie kokią Lietuvą sovietmečiu rašytam eilėrašty „Kukučio kelionė Žemaičių plentu“ kalba garsusis M. Martinaičio personažas:

Važiuoja Kukutis ir kalba:
– Kaip Lietuva panaši į Lietuvą!
Beržai! Ir beržai panašūs į beržus!
O dangus! Visada toks lietuviškas,

visai kaip dangus
viršum Lietuvos!
Iš kur visa Lietuva
ima tą panašumą į Lietuvą –
ką pagalvoji ar atsimeni,
vis panašu į Lietuvą.

Kukutis,
ieškodamas to panašumo,
leidžia pro tarppirščius grūdus,
trupina grumstą,
apžiūri perskeltą akmenį:
– Kurioj vietoj
yra tasai panašumas
visos Lietuvos – į Lietuvą?
Nieks neįstengia panaikinti to panašumo:
kokie kerai bepraeitų –
lieka dangus,
panašus į Lietuvą.

Kad ir kur iškeliautum,
viskas, ką tik galvosi,
bus panašu į Lietuvą:
į dangų,
į grūdus,
byrančius pro pirštus,
į runkelių laukus,
gėlėtus nuo moterų.

II
  Dvidešimtaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais apima keistas jausmas, kad dainuojamoji poezija bei krepšinis ir dabar tebėra tose pačiose ideologinio fronto barikadose – anapus ofi ciozinės, nomenklatūrinės Lietuvos. Vis tebėra kovoje už laisvą, gražią ir vieningą Lietuvą. Už Lietuvą, kurios niekada neokupuos vulgarumas, gašlumas, chamizmas, baigią suvirškinti televizijų nupudruotas dainų ir šokių makabrėles.

  Kas yra kultūra ir kokia kultūra remiama Lietuvoje? VEKS‘o metu buvo įvardinta, jog tai Bjork, milijoniniai saliutai ir vamzdis... Taigi, yra kultūros nomenklatūra ir jos palaikomi nacionaliniai teatrai, renginiai bei dainų šventės. Yra ministrų mėgstami džiazo ar kt. festivaliai, kuriems metami milijonai. Ir yra niekam nereikalingi, nepatogūs bardai, kurie vasarą į Kulautuvą surenka 10 000 žiūrovų... Kodėl jų čia tiek daug, tarsi kokiam Vingio parke Sąjūdžio metais? Galbūt dėl to paties... Dėl to, dėl ko jie rinkdavosi ir į V. Kernagio koncertus sovietmečiu – čia yra kita, kitokia Lietuva, rečiau matoma televizijoje ir laikraščiuose. Laisva, pagarbi, žaisminga ir nuoširdi. Nebulvarinė... Neatskirianti nė vieno ir neniekinanti savęs.

O gal ir gerai, kad bardų Kultūros Ministerija neremia, jie dar nenupirkti. Nepatarnauja prie stalo. Kaip ir sovietmečiu. Gal Dainių kultūra ir turi plisti tokia a‘la elgetų forma. Sakoma, kad ir senosios Lietuvos žyniai, kai buvo pradėta naikinti šventuosius ąžuolynus bei kitas šventvietės, pakeitė veikimo formą ir nuo tada atsirado žynio-ubago arba ubago-dainiaus modifi kacijos.
(…)