LIKVIDATORIUS

    Jis atsiranda vos tik gimus, atsikūrus, tapus. Prisistato iškart. Galima jį vadinti tradiciškai - šėtonu, mirtim, pragaro kunigaikščiu, gelmių valdovu, velniu ar vėlinu, bet visų jų (jo) funkcija ta pati – likvidatorius. Jis ateina tam, kad nebūtų. Neliktų. Jo emocijos – nusivylimas, sarkazmas ir liūdesys. Jis išmintingas, logiškas. Bejausmis - tad liūdesys ir nusivylimas tik kaukės.

   Kai tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, jis išsyk prisistatė. Mimikrizavosi iš savo buvusių pavidalų –  iš „Komjaunimo tiesos“ į „Lietuvos rytą“, į „Respubliką“, iš sovietinės prokuratūros į „nepriklausomą“, iš milicijos į policiją, iš kompartijos į LDDP, o vėliau – į socdemus. Iš KGB į UAB... Ir t.t.   

   Pagrindinis jo priešas – statymas, kūryba ir džiaugsmas. Tenka pripažint, kad jam sekasi. Jį palaiko garbūs filosofai bei filosofės, buvę disidentai, jį šlovina menininkai. Jis niekuo netiki, nes yra praktiškas – stovi ant žemės. Jo pagrindiniai teiginiai – „Visi vagys, niekšai ir melagiai. Mums nepasisekė. Mes kvaili, provincialūs, beviltiški. Lietuva - nepasisekęs projektas“. Jis džiaugiasi, kai lietuviai  keikdamiesi iš šio krašto mauna į vakarus.

   Šri Šri Ravi Sankaras yra pasakęs:

                         Džiaugsmas – tai meilė tam, kas yra,

                         Liūdesys – tai meilė tam, ko nėra.

  Likvidatorius dega antrąja (liūdesio) meile, jis visur mato, jaučia nebeesimą, ir tuo iš anksto mėgaujasi. Jis nekenčia ir nemyli to, kas yra (esti). Jo piktdžiugišką krizenimą pajunti vedamuosiuose didžiųjų dienraščių puslapiuose; bekraštės jo valdos – interneto komentarų dirvonai.

  Ir tik kelios vietos, kur jo nėra – Lietuvos gamta, kur jis dar nespėjo palikti šiukšlių maišų, padangų bei sudaužytų išgertų butelių. Jo nėra sesers Nijolės Sadūnaitės akyse, brolio Gedimino Numgaudžio bylojime, liaudies dainoj, partizano dienorašty, mylimosios apsikabinime, drauguose, su kuriais tylomis geriama arbata. Jo nėra ir šiame Aido Marčėno eilėraštyje:

užgniaužia, kur būta malūno
ir tuščia, kur būta žmonių,
numirusių eglių karūnos
danguj - namuose giminių,
kur gandras negrįžęs parskrido,
parėjo Mažoji teta - 
nereikia man angelo gido,
mokėsiu - manoji vieta
būdelėj už tvarto pas balą,
kur skradžiai kadai prasmegau
ir niekas lig šiol nenuvalo,
tik bara ir bara - dangau,
vis tiek geresnės karalystės
nereikia, kai kūlio verties -
čia viskas iš mano vaikystės,
čia viskas iš mano mirties