NEVERKTI, BET PRADĖTI DŽIAUGTIS

Grįžti

(V. V. Landsbergio kūryboje užima ženklią vietą pokario rezistencija.) (...) Dainuojamoje poezijoje, arba, kitaip tariant, jo bardiškoje kūryboje tai irgi bene svarbiausia tema. Atsigręžimas į šį mūsų tautos istorijos etapą, nuolatinis domėjimasis pokario partizanų gyvenimu, dainomis V. V. Landsbergį išskiria iš pagrindinių Lietuvos bardų dešimtuko. Be kino filmo „Kai aš mažas buvau“, spektaklio „Bunkeris“ ir kt., dainos partizanų tema „keliauja“ ir po (...) kompaktines plokšteles: „Kaimiečių mantros“ (2004), „Sapnas“ (2007), („Trylika brolių" (2009)). Mėgstantieji dainuojamosios poezijos žanrą, bet gana siaurai jį suprantantys, dainomis, esančiomis „Trečiame brolyje“ gal ir suabejotų, ar tai, ką nuosekliai V. V. Landsbergis daro, populiarindamas rezistencijos tematiką, yra bardiška. Tačiau į dainuojamąją poeziją žvelgiant plačiau, manyčiau, kad vadintis bardiška kultūra V. V. Landsbergio kūryba turi teisę. Šį žanrą jis praturtino ryškiais lietuvių folkloristikos atspindžiais ar net ištisomis liaudies dainomis. Nedrįsčiau sakyti, kad jo esama vienintelio (tada Kauno rajone gyvenantis Algirdas Svidinskas pelnytai galėtų pyktelėti), bet V. V. Landsbergio kūryba, atrodo, daro įtaką ir kitiems bardams. Vis dažniau įvairiuose šio žanro koncertuose galima išgirsti jaunų atlikėjų, kurie, niekieno neverčiami, grodami gitara arba klavišiniais gražiai dainuoja liaudies dainas. Ir nebūtinai populiariausias, kurias traukia ir kauštelėjęs jaunimas...


Kaip į dainuojamąją poeziją atėjo V. V. Landsbergis? Prisipažinsiu, kai 2002-ųjų pradžioje Gediminas Storpirštis pasakė, kad Vilniaus mokytojų namuose organizuojamos Dainuojamosios poezijos svetainės koncerte dalyvaus Vytautas, nusistebėjau. Iki šiol žinojau – turbūt ne aš vienas – jį kaip poetą, vaikų rašytoją, režisierių, bet dainuojančio girdėti neteko (juk nelankiau Vilniaus universiteto „Ratilio“, kuriame 15 metų V. V. Landsbergis dainavo). Tuometiniame koncerte, kurio pagrindinis atlikėjas buvo Vytautas Kernagis, jis sudainavo keletą dainų. Atrodo, kad jos visos vėliau „įskrido“ į pirmąją V. V. Landsbergio kompaktinę plokštelę „Kaimiečių mantros“. Nuo pasirodymo 2002-aisiais jį vieną arba su žmona Ramune, ar su šiauliškiu kompozitoriumi Raimondu Rašpoliausku beveik nuolat galima sutikti svarbiausiuose Lietuvoje rengiamuose bardų festivaliuose, koncertuose.


Šio žanro melomanai nuo 2004-ųjų V. V. Landsbergio dainų gali klausytis ir įsigiję kompaktines plokšteles. „Žiauriai gražūs romansai“ (2005) širdį pagirdys, ašarą ištrauks liaudiško romanso mylėtojui, o „Sapnas“ tiks ir griežtiesiems grynosios dainuojamosios poezijos vertintojams.


Kompaktinėje plokštelėje „Trylika brolių“ – dvylika dainų, iš jų – 2 yra partizanų sukurtos, 3 – lietuvių liaudies dainos karo tematika, 2 – kitų poetų (Vytauto P. Bložės ir Alfonso Nykos-Niliūno) žodžiais ar paties Vytauto V. Landsbergio. Kompaktinės plokštelės šerdį sudaro to paties pavadinimo daina „Trylika brolių“. Apie ją interneto dienraščiui http://www.bernardinai.lt jis yra pasakojęs: „Kažkada seniai parašiau eilėraštį apie trylika brolių. Tekste kiekvienas brolis suvokiamas kaip tam tikras gyvenimo etapas – pradedant vaikyste, pirmąja meile, branda ir pamažu artėjant išėjimo, susiliejimo su nebežemiška realybe link. Tas eilėraštis gulėjo kaip tam tikras kodas, bet jaučiau, kad tai turi būti daina. Kai eilėraštis virto daina, aplink jį pradėjo lipti ir kitos dainos, taip atsirado 13 dainų. Tačiau viena daina nesuskambėjo, tad 13 brolių turi 12 dainų.“


Klausytis „Trylikos brolių“ nenuobodu, tiksliai ir įdomiai dainos sudėliotos. Atrodo, kad ne tik jose, bet ir tarp jų yra tam tikras siužetinis ryšys. Jeigu „Gegutėje“ (žodž. V. P. Bložės) girdime pasakojimą apie pokarį iš šiandienos perspektyvos, tai kita plokštelėje esanti autentiška partizanų daina „Oi sakalėli“ rūsčią to laikotarpio realybę atskleidžia per partizano dialogą su sakalėliu. Nevengiama ironijos, įslaptintos filosofinės potekstės („Guli Dievas sau ramus, / stribas auna jam batus“, „Dievas šypsosi į ūsą, / Dievui gaila stribo blusų“). Ši daina, dažnai girdima ir V. V. Landsbergio autoriniuose koncertuose, dažnai publiką priverčia šyptelėti. Ryšį su apdainuojamu laikotarpiu sustiprina R. Rašpoliausko (jis šias dainas ir aranžavo) grojimas klavišiniais, fleita, kitais instrumentais. Ir ne tik sustiprina, bet suteikia šviesumo, viltingumo. Taip R. Rašpaliauskas kompaktinę plokštelę priartina prie pagrindinio, anot V. V. Landsbergio, tikslo – „nebeverkti dėl šio skaudaus mūsų tautai laikotarpio, dėl tos gausybės jaunų vyrų, žuvusių Lietuvos miškuose. Nebeverkti ir pradėti džiaugtis, kad esame ainiai tų, kurie nebijojo. (...) per dainą norėjau pasiekti tą neskaudėjimo būseną.“


Keletas šios kompaktinės plokštelės dainų – iš „Kaimiečių mantrų“. Tačiau įžvalgesnis klausytojas čia gali pasigesti „Vosilkų“, kuri yra minėtoje pirmoje V. V. Landsbergio kompaktinėje plokštelėje ir kuri skambėjo per „Trylikos brolių“ pristatymą Vilniaus mokytojų namuose. Tada atlikėjas prisipažino, kad į naujausią kompaktinę plokštelę ne visos jo repertuare esančios partizaniškos dainos pateko. Lieka laukti naujo albumo.
Vytautas V. Landsbergis – vienas iš atlikėjų, kurie vieniems klausytojams patinka, kitiems toks melancholiškas dainų atlikimas yra svetimas. Melancholijos apstu ir naujoje kompaktinėje plokštelėje. Tačiau pirmąjai mano minėtai klausytojų kategorijai (vienas iš jų esu ir pats) šis albumas – darnos su savimi siekio, savęs nuraminimo įrankis. Būsimiems jo klausytojams patariu klausyti ištisai, nesirenkant trečios ar septintos dainos. Tai – vientisas kūrinys, „nuo pirmų akordų ir žodžių įtraukiantis į harmoningą pasaulį, kuriame jau tampa nebesvarbu, kur prasideda autorinė, o kur – liaudies kūryba. Svarbiausia čia – vidinis ritmas, kuriais atpažįstama tikrovė (ar tai būtų poetinis sapno pasaulis, ar partizano patirtis).“