SODYBA

I

  Tarp nedaugelio Viliaus Orvido paliktų rašytų minčių yra ir ši:
„Tesusirenka čia visi – pasiilgę rojaus, poilsio ir ramybės vietos, amžino laimingumo vietos, kur ne¬bėra ko bijoti barbarų.“
   Šiais žodžiais nusakoma Orvido Sodybos esmė – tikėjimas, jog žemėje įmanoma sukurti sielos tėviškę, į kurią barbarai nerastų kelio.  
   Kitos - paralelinės, geresnės - Lietuvos kūrimas modeliuojamas ne pirmą sykį. Tarpukariu prof. K. Pakštas panašią idėją realizuoti siūlė Madagaskare; tą patį nūnai juokauja ir A.Zuokas – siūlydamas įsikurti kurioje nors atpigusioje Graikijos saloje.
    O štai a.a. V.Orvidas ne tik siūlė, bet ir sukūrė –  jaukią, savą, palaimintą Lietuvą sovietmečiu okupuotoje ir pasimetusioje Lietuvoje. Nei Graikijos, nei Madagaskaro jam nereikėjo.     
 
II

   „Žmogus turėtų paprasčiausiai gyventi pastovioj malonės būsenoj. Nieko neturėtų nei teigti, nei neigti. Nes nieko nėra nei prasta, nei gera... Reikia tik nevaidinti kokios nors rolės ir neužimti Aukščiausiojo teisėjo vietos. Pirmiausia turi turėt tikėjimą, o viskas kitkas bus duota.
   Šitam įsikūnijime mes tik galvokim, ką turim atlikt. Reikia atlikti tik tiek, kiek iš tavęs reikalaujama. Juk kam mes gyvenam ant Žemės – kad įvykdytumėm Viešpaties valią ir nueitumėm į Dangų. O kaip ją įvykdyti? Anksčiau žmonės turėjo stipresnį tikėjimą. Kada melsdavos, kiek aš jų pažįstu, regėjimus matydavo.
  Mūsų laikais yra didelis nusilpimas, nebėra kontakto to. Turi būti švarus kontaktas. O malda ir yra tas kontaktas, kada visi mes ir kiekvienas atskirai esam susijungę su Kosmosu, su Aukščiausiuoju.     
  Tą kontaktą reikia prašvarint – tam yra malda, pasninkas, kad minčių švarą pasiektum. Kai tavo mintys švarios – niekas tavęs nepaims. Nors ir bando imt – ar naktimis per sapnus, ar dar kitokius kelius atranda. Tik palik kokią mintelę, iškart pradeda pramušinėt. Nes kiek tau kerta, tiek yra sukilus tavo juodoji jėga.“
                                                                                 Iš žurnalistės Jūratės Grabytės pokalbio su Vilium Orvidu.  

III

   Kai Viliaus nebeliko, kilo nemažai spontaniškų, kitąsyk net desperatiškų bandymų apsaugoti Sodybą, kad joje ir toliau pleventų „amžino laimingumo“ dvasia. Tačiau nepasisekė... Kaip tibetietiška mandala, taip ir šis kūrinys – turi savo kelią, raidą.
   Šviesos jėgų pergalę anuometinėje Orvido Sodyboje ženklino nugalėtas ir pažemintas Raudonosios Armijos tankas, čia perkeltas iš Salantų. Jame Orvidas matė šėtono įsikūnijimą.
   Dabar tas tankas prikeltas iš griovio ir stovi išdidžiai nukreipęs patranką tiesiai į didįjį Sodybos kryžių.
O Viliaus dvasia pasklido po Lietuvą, persikėlė į Pakūtuvėnus bei kitas jo bičiulių sukurtas vietas, tuo parodydama, jog ne vieta ir ne statiniai nulemia rojaus pojūtį.  
   Gal tai ir buvo didysis, tylusis Viliaus pamokslas – eikite ir savo namuose, savo širdyse kurkite sodybas - rojaus, poilsio ir ramybės vietas, amžino laimingumo vietas, kur galėsit ne¬bebijoti barbarų.

IV

  „Aš nesuprantu, kas Dievui nenormalu būtų. Kur yra apačia, kur viršus - aš nežinau. Šiuo atveju, pagal šventą Pranciškų - reikia visiškai visko atsisakyt. Net Sodybos. Nors būdamas čia, aš bent dalinai galiu apginti tai, kas padaryta. Tačiau man čia niekas nepriklauso, čia žmonių...  
   Galiu labai paprastai pasakyt – įsileidi Pranciškų į širdį ir jis pradeda diktuoti. Jis pradeda sakyti, kaip elgtis tuo ar kitu atveju. Kaip jis elgtųsi mano vietoj... Labai lengva yra.
   Arba įsileidi patį Viešpatį, tarkim Kristų... Jis jau iš karto kalba. Tik reik įsileisti... Daugiausiai jaučiu, kad su Juo prasilenkiu. Jaučiu, kad labai menkas esu. Bet aš dėl to nenusimenu. Nes pačiam mintijime yra didingumas.
  O kai tave jau sulaužo, prasideda krikščionybė. Tada gali laisvai veikt. Aš daugiau vertinu kokią moteriškėlę, kuri suluošinta yra, dešimtį metų guli ant lovos. Ir kaip ji moka pasiaukoti, ji dirba darbą daug didesnį, negu mes... Mes galbūt atliekam tik dalelę kažkokią, jos išmelstą. To plano Aukščiausiojo. Čia krikščioniška esmė yra.
  Teko daug diskutuoti su Justinu Mikučiu, tai jis patvirtindavo, kad kančioj žmogus daugiau atsiskleidžia, kad kitąsyk daugiau jis gali padaryti sirgdamas, negu kokį darbą dirbdamas. Nes tada kitoj plotmėj dirbi. O tos sergančios močiutės, kurios vien tik su Dievu bendrauja, labai daug dirba.“
                                                                                 Iš žurnalistės Jūratės Grabytės pokalbio su Vilium Orvidu.  

V

   Gal išties egzistuoja dvi (paralelinės) Lietuvos – vidinė ir išorinė. Vidinė netgi svarbesnė, ji nulemia išorinę. Jeigu išorinė - laisva, o vidinėje gyvena vergas, tai kas iš tos (tariamos) laisvės?
   Savo Sodyboje kurdamas (atspindėdamas) savo vidinę Lietuvą, Vilius Orvidas pakeitė, įtakojo ir išorinę Lietuvą. Jis nemanifestavo, nesipiktino politika ar žiniasklaida, o tik kalė melioracijos akmenis, išsaugotus nuo susprogdinimo, gelbėjo senus ąžuolus, nes juose jautė Lietuvos Dvasią.
   Kartais (pusiau rimtai, pusiau juokais) pasišnibždama, kad Orvido sodyba – tarsi sumažintas Lietuvos modelis. Kaip klostosi ten – taip vėliau vyksta ir likusioj Lietuvoj. Jei barbarų nemėgstanti Dvasia pasitrauks (pasitraukė?) iš Sodybos – tai baugu, kad ir likusioje Lietuvoje netrukus jai pasidarys pernelyg ankšta.

VI

 „Na, aš nieko iš savęs nenoriu. Noriu tebūt balta dėmė. Iš tikro – mano namai turi būti visų namais. Štai paimk Dobrovolskį Stanislovą – daug kas šneka apie jį, bet juo tapti niekas negali. Užsirakina jis ir viskas. Turi mažą kambarėlį ir užtenka jam. Ir visi eina pas jį, nes jis tikras tėvas, visiems tėvas. Vidurnaktį nuvažiuoji ir gali gaut kur miegot. Anas nekamantinėja, kokių tu įsitikinimų ir kas tu toks esi iš viso. Jis tau nuoširdžiai padeda ir vargsta su kiekvienu žmogum. Su kiekvienu vargstančiu vargsta anas. O kas čia kitas pasirašytų tiek vargti dėl kito? Dėl narkomano, valkatos – niekas dėl jo nevargs... Ot ir viskas. Ir dabar, jei pro šalį eitų tokia suluošinta moteriškė ar koks aplotas vyriškis - kaip Mikutis, prisimenu, realiam gyvenime - tai nei į namus tokio nepriimtų. Nes pasakytų – esi nei šioks, nei anoks. Taip yra. O nežino, kad ir pats Kristus taip apiplyšęs ėjo. Jie gali labai daug melstis, o pamatę tokį Kristų, Jį apspjaudys.
   Nes viskas yra mūsų atspindys. O Paskutiniam Teisme bus klausiama – o ką tu padarei kitam? Viskas aiškiai pasakyta:
   „Jei tu nepadarei kuriam nors iš Mano brolių gera, tai Man nepadarei. Nes Aš ten buvau.“
                                                                                 Iš žurnalistės Jūratės Grabytės pokalbio su Vilium Orvidu.

 VII

  Kokia yra šiandieninės Lietuvos Dvasia – serganti, mirštanti ar prisikelianti? Pernai prof. A.Šliogeris paleido sparnuotą frazę, jog visi mes - seniai jau mirę, tiktai kažkaip nepastebėjome šio nemalonaus faktelio.
  Jeigu tai tiesa, tuomet mirusiųjų karalystėje viskas vyksta pagal taisykles: net paleckiukų ir co. metodika „šaudyti į savus“ nebeturėtų nieko stebint. Kaip ir anoniminių internautų laisvai besiliejanti vergo tulžis... Juk vis tiek šioje mirusiųjų LDK jau niekam nieko nebeskauda.
  Tiktai ar tikrai taip?